MARIJA MONTESSORI · 1870–1952
Mokslininkė, kuri stebėjo vaiką
Marija Montessori buvo gydytoja, mokslininkė ir pedagogė, ugdymą grindusi ne išankstinėmis nuostatomis, o atidžiu vaiko stebėjimu. Jos idėjos išaugo į tarptautinį ugdymo metodą, padedantį vaikui veikti savarankiškai, susikaupti ir mokytis iš tikros patirties.
Marija Montessori augo išsilavinusioje šeimoje ir nuo vaikystės domėjosi matematika, fizika bei gamtos mokslais. Iš pradžių ji svajojo tapti inžiniere ir mokėsi berniukų techninėje gimnazijoje. Vėliau pasirinko mediciną – sritį, kurioje moterims tuo metu teko įveikti daugybę kliūčių. 1896 metais Romos universitete ji įgijo gydytojos diplomą ir daktaro laipsnį.
Dirbdama Romos universiteto psichiatrijos klinikoje Montessori rūpinosi apleistais ir protinę negalią turinčiais vaikais. Remdamasi Jeano Itardo ir Édouardo Séguino darbais bei sensorinio ugdymo patirtimi, ji kūrė priemones, leidžiančias vaikams mokytis per veiklą. Vaikų pažanga ir geri egzaminų rezultatai paskatino ją kelti naują klausimą: jei šie vaikai gali tiek pasiekti, galbūt įprasti mokymo būdai neatskleidžia ir kitų vaikų galimybių.
Gilindama antropologijos, filosofijos ir eksperimentinės psichologijos žinias, Montessori toliau stebėjo vaikus skirtingose mokyklose. 1907 metais neturtingame Romos San Lorenco rajone ji atidarė pirmuosius „Vaikų namus“ – Casa dei Bambini. Dienomis ji dirbo su vaikais, o vakarais užrašydavo pastebėjimus ir tobulino ugdymo priemones. Ramioje, vaikui pritaikytoje aplinkoje vaikai išmoko susikaupti, savarankiškai rinktis darbą, o dalis penkiamečių jau gebėjo skaityti ir rašyti.
Metodo sėkmė sulaukė tarptautinio dėmesio. Montessori vedė paskaitas, rengė mokytojus įvairiose šalyse, o 1912 metais į anglų kalbą išversta jos knyga „Montessori metodas“ tapo vienu skaitomiausių negrožinės literatūros leidinių Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ji siekė įkurti tarptautinį mokymų ir tyrimų centrą, tačiau šiuos planus keitė karai ir politinės aplinkybės.
Antrojo pasaulinio karo metais Montessori septynerius metus praleido Indijoje. Kartu su sūnumi Mario ji parengė daugiau nei 1500 mokytojų, bendravo su Mahatma Gandžiu, Džavaharlalu Nehru ir Rabindranatu Tagore. Šiuo laikotarpiu ji plėtojo Kosminio ugdymo programą 6–12 metų vaikams, kviečiančią pažinti Visatą, Žemę, gyvybę ir žmogaus vietą pasaulyje. 1946 metais Montessori grįžo į Nyderlandus. Ji tris kartus buvo nominuota Nobelio taikos premijai, o po jos mirties 1952 metais pradėtą darbą tęsė sūnus Mario.
1896 gydytojos diplomas ir daktaro laipsnis
1907 pirmieji „Vaikų namai“ Romoje
1912 „Montessori metodas“ išleistas anglų kalba
1500+ mokytojų parengta Indijoje
3 kartus nominuota Nobelio taikos premijai